Senokai planuota kelionė į lenkų kraštą buvo įgyvendinta pačiomis pirmomis rugpjūčio dienomis – 1-4 dienos. Pagrindinis tikslas – pasiekti Gdanską bei aplankyti keletą kitų objektų.

Pirma diena.

Iš Vilniaus pajudėjome trise, ankstyvą trečiadienio rytą. Pirmos dienos planas – pasiekti pakrantę. Iki Lazdijų šovėme be sustojimų. Čia užsipildę pilnus bakus kirtome sieną.  Iš karto pasukome iš regioninių kelių į rajoninės reikšmės einančius šiauriniu Lenkijos pakraščiu, nutiestu arčiausiai Kaliningrado srities.

Pakeliui aplankėme įspūdingus tarpukario geležinkelio viadukus.

Šiuo metu jie nėra naudojami – net nėra žymių, kad čia kažkada ėjo geležinkelis.

Aplinka neeilinė – didžiulis tarpeklis, viskas gausiai užaugę augmenija. Lyg pasaulio užkampis, sibiro vidurys..

Kitas vertas objektas – “Vilko irštva” – Adolfo Hitlerio bunkeriai. Visas kompleksas.

Teritorija nemaža, bunkerių taip pat ne vienas. Verta pamatyti kokia tai masė ir kaip jie yra dalinai sunaikinti sprogdinant iš vidaus.

Net sunku įsivaizduoti kokio galingumo užtaisai turėjo būti, kad visa tai išjudintų. Tikėtina, kad iš išorės jų niekas nebūtų įveikę!

Beprotiški statiniai..

Dieną užbaigėme pasiekę pakrantėje esantį miestelį Frombork. Įsikūrėme kempinge.

Per dieną nuriedėta virš 500 km.

Pirmos dienos įspūdžiai.

Važiavome rajoniniais keliais. Praktiškai nesutinkant vilkikų. Tik ūkininkų transportas. Keliai žiauriai vingiuoti, siauri. Kelkraščių praktiškai visai nėra – sustojimo galimybės komplikuotos. Prie pat asfalto medžių alėjos arba tiesiog miškas. Tačiau kelio danga labai normali. Buvo visko, bet lyginant sakyčiau, kad tikrai gera. Su motociklu tikrai smagu važiuoti, bet keliai lėti – vidutiniškai 70-80 km/h – per vingius praktiškai jokio matomumo, gal kokie 50 m, net nežinai kas už posūkio.

Gamta labai graži, daug miškų, kalnų, vingių. Verta pabirbinti ir lėčiau vien dėl to.

Paliko įspūdį miesteliai ir kaimai. Labai tvarkingi, švarūs, išdažyti, pilni gėlių. Nors pasirodė, kad labai nedaug žmonių.

Matyt jau profesinė lyga – daug dėmesio atkreipiau į pastatus ar kitus statinius. Jų architektūrą. Jaučiama labai stipri vokiečių įtaka. Namai praktiškai visi mūriniai – arba tinkuoti ir dažyti, arba raudonų plytų. Visi iki vieno pastatai dengti molio čerpėmis. Net malkinės. Praktiškai nemačiau nei vieno namo iš silikatinių plytų, ar dengtų šiferiu. Ir tik keletas medinių namų. Mano akiai tai labai neįprasta.

 

Antra diena.

Dienos tikslas iki vakaro pasiekti Gdanską per aplink.

Tuo tarpu sukome į miestelį Malbork apžiūrėti didžiausios pilies Lenkijoje.

Štai ir turistai iš Lietuvos perkantys kažkokius niekučius..

Vietoje galima įsigyti įvairios riterių atributikos – vaikiškos, įmitacinės. Nepavyko rasti nei vieno rimto peilio ar kažko panašaus..

Pilis išties didinga ir įspūdinga.

Kitas miestelis pietų kryptimi – Kwidzyn.

Didinga ir ši pilaitė.

Toliau maršrutas turėjo krypti į miestelį Gniew, kur būtumę radę dar vieną pilį, tačiau to atsisakėme. Pasirodo šį miestelį tiesiausiu keliu galima pasiekti keliantis keltu. Kelto keliamoji galia – kokie trys automobiliai, greitis nuo vieno kranto iki kito – gal 20 min. Prieš mus eilėje stovėjo gal dešimt automobilių. Atsisakėme šios atrakcijos..

Šovėme į pussiasalį (analogišką kaip mūsų Neringa). Pasiekėme Krynica Morska ir ilgai netrukę, apsisukome, dūmėm link Gdansko. Pasirodo ši pakrantė mėgstama poilsiautojų. Lenkų pilna kaip lietuvių Palangoje – tiesiog tiršta žmonių. Nėra kuom kvėpuoti..

Ir čia mūsų netikėtai laukė anksčiau išvengta atrakcija – kėlimasis keltu per upę. Pasirodo niekas nesiteikia čia statyti tilto.

Visu džiaugsmas, kad čia bent keltas didesnis, galingesnis ir greitesnis. Ilgai neužtrunkame.

Už keletos kilometrų per dar vieną upę pervažiuojame planktaniniu (pluduriuojančiu) tiltu. Per jį važiuoja tiek lengvasis, tiek sunkusis transportas.  Tiltas medinis, siubuoja smagiai, tačiau lentos iš po ratų kilnojasi ne įtin žavingai. Dar nebandytas važiavimas tokiu paviršiumi.

Gdanska pasiekiame vakare. Ilgai trunkame ieškodami nakvynės vietos. Galiausiai kažkur pakraštyje atrandame kempingą ir pasiimam penkiavetę trobą. Tipo ilsėsimės.

Tačiau nusikrovę mantas nuo mocų, traukiame į naktinį Gdanską.. Čia gražu, įspūdinga ir ne pigu. Valgome senamiesčio grožį, picas, geriame Tyskie alų.

Pilnas miestas turistų ir kitų žioplinėtojų, bet kažkodėl kabakai užsidarinėja net nesulaukus vidurnakčio. Keistuoliai.. Ir apskritai susidarė vaizdas, kad lenkai eina miegoti labai anksti ir keliasi anksti. Keistuoliai.. :)

 

Trečia diena.

Kraunamės mantą,

bei priverčiame Hondą užsikurti.

Kiek pamenu, alaus į baką nepylėme.

Išvažiuodami iš Gdansko atsižymime.

Traukiame vakarų-šiaurės kryptimi – pakrante per Sopotą, Gdynią į kitą Lenkijos pussiasalį. Tikslas pasiekti tolimiausią tašką, kuriame įsikūręs miestelis Hel.

Šis pussiasalis primena Neringą su savo miesteliais, tik čia visko labai daug. Tiesiog perpildyta. Dar Gdanske sutiktas lenkas motociklininkas perspėjo, kad savaitgaliui ten suvažiuoja pusę Lenkijos.

Masė žmonių, labai daug kempingų ir jie visi sausakimšai pilni kemperių, namukų ant ratų ir palapinių. Beje, visi kempingai ant pakrantės į marių pusę.

Keliuose žiaurūs kamščiai. Laimei su motociklais juos lengviau apvažiuoti, nors keliai siauri kaip ir visur kitur.

Mūms Hel miestelis turėtų vadintis Hell. Čia galiausiai subjuro oras – pradėjo lyti. Prasidėjo probelmos su Brolio Honda. Nuo kelio pakeltą vandenį pradėjo siurbti karbiuratoriai. Imtasi skočio siekiant pridengti oro filtrus. Laikinas pagerėjimas.

Galiausiai pradėjo pilti kaip iš kibiro. Vanduo visai trikdė Hondos motoro darbą.

Išvažiavus iš pussiasalio – pasiekus “žemyną”, miestelyje Wladystawowo Honda užbaigė savo kelionę.

Nors jau kelionės maršrutas turėjo sukti Lietuvos kryptimi. Iki Vilniaus 650 km. Honda savo eiga Lietuvos pasiekti nebegalėjo.

Penktadienio vakarą ji palikta medžio pavėsyje.

Dalinai pasikeitus kelionės planams, į Lietuvą patraukėme pagrindiniais – regioninais Lenkijos keliais.

 

Ketvirta diena.

Prieš nakvynę važiavome iki 2 h nakties, nakvojome pakelės hotelyje tarp Ostrodo ir Olsztyno.

Toliau kelias driekėsi per Augustavą. Vilnių pasiekėme šeštadienio pavakare. Trise su dviem motociklais.

Jei apie kelius – tikrai neblogi. Žinoma pagrindiniai Lenkijos kelių bruožai išlikę visur – vingiuoti, siauri, apsodinti medžių alėjomis. Vietomis kelio danga nauja.

Aplink Gdanską pastatytas naujas aplinkelis. Aukščiausio lygio. Galima sakyti – autobanas. Mitas apie blogus kelius – šiaurės rytų Lenkijoje sulaužytas!

 

Verta važiuoti į Lenkiją. Daug gražios gamtos, miestelių ir lankytinų objektų. Nebrangu.

Minusas – lenkai praktiškai visai nemoka kitų kalbų apart savo. Visa dauguma nei rusų, nei anglų elementariausiu žodžių nesupranta. Tas kelionėje labai nervino..

Pliusas – lenkai svetingi ir malonūs žmonės. Antros dienos rytą kelyje sutiktas motociklininkas pasikvietė į namus kartu išgerti kavos. Žinoma neatsisakėme.

Visi kelyje sutikti motociklinikai, mopedistai, motorolistai – pirmi pasisveikindavo. Beto provincijoje labai populiarūs mopedai – tiesiog kiekvienam kaime galėjai sutikti bent po vieną.

 

Per keturias kelionės dienas nuvažiuota beveik 1700 km.

 

Kadanors į lenkiją mes dar sugrįšime. Šalis didelė, yra ką pamatyti.

 

p.s. Honda į Vilnių parvežta sekmadienio vakarą.

 

Daugiau įspūdingų nuotraukų: www.motokultas.lt