Pirmasis rugsėjo savaitgalis – Nidos šturmo laikas. Kaip ir praėjusiais metais.
Šįkart išsiruošėme šeštadienį, rugsėjo 1-osios dienos ankstyvą rytą.
Septyni seni pamišėliai motociklininkai.
Pakvaišę nestandartai ir tuo laimingi.
Laisvi ir nuo nieko nepriklausomi!
Šįkart kelią į pajūrį brėžėme kitais nei tradiciškai keliais. Nuo Kauno sukome link Šakių pro Kačerginę, Kriūkus.
Momentais drėkino dulksna, bet į tai nebekreipėme dėmesio.
Puikus, vaizdingas kelias su nuostabia Lietuvos gamta.
Pavilkijis. Horizonte, kitoje Nemuno pusėje – Vilkija.
Senas vilkas iš kišeniaus traukia vitaminų fleškutę..
Tarp Šakių ir Jurbarko, šalia Gelgaudiškio prisijungia kompanijos šviesuliukas – Aldona.
Toliau brėžiame alternatyvų kelią per Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Švėkšną.
Šalia Švėkšnos bažnyčios valgome ledus ir stebime jaunavedžius žengiančius pirmuosius žingsnius iš bažnyčios.
Parko takais surandame ir vietinę dvaro sodybą.
Vingiuotais rajoniniais keliais pasiekiame Klaipėdą. Čia tenka gelbėti besivežasmas atsargas. Prakiuro vienas iš bambalių. Ir tas vienintelis – naminės giros.
Prarasta apie 1,5 litro.
Reikia paminėti, kad visas alkoholines atsargas teko vežtis iš Vilniaus. Juk rugsėjo pirmąją prekyba tokiais gaiviaisiais gėrimais yra uždrausta.
Netrukus šokame į kątik prisišvartavusį keltą.
Ir pasiekiame Kuršių neriją.
O po to – Neringa :)
Tenka susimokėti vasaros sezono kainos lygio įvažiavimo mokestį. Savaitę prieš, Neringos valdininkai priėmė sprendimą kiaurus metus taikyti vienodą mokestį (ne sezono metu jo nemažinant). Žinoma mokestis suprantamas, jei už jį kažką gauname, tačiau likome pasipiktinę jau eilę metų neremontuojama asfalto danga tarp Preilos ir Nidos. Net ir 60-70 km/h greitis atrodė per didelis.
Vienoje iš Neringos kelio atkarpų prakiuro alaus bambalis. Pavyko išgelbėti – praradimas 0,1 litro.
Kuršių marių verslininkų meniu:
Nidą pasiekėme pavakarėj. Įsikūrėme žvejo troboje per du aukštus su terasa į Kuršių marias.
Atžymėjome sėkmingą šturmą, bei mano gimtadienį.
Naktis buvo fantastiškai graži. Nereali mėnesiena. Sėdėjome ant molo ir svaigome. Kas nuo vaizdų, kas nuo gėrimų su laipsniais. O daugelis nuo to ir to.
Kažkada naktį prasinešėm ir per Nidos centrą.
Sekmadienį išaušo nuostabus rytas.
Rytinis pogulis terasoj ant pievutės po medžiu. Ramybė ir atgaiva.
Sveikatos likučių paieškos prie pusryčių stalo.
Pajudam iš nakvynės vietos ir traukiame į pajūrį.
O čia vėjuota ir vėsu, juk čia galingoji Baltijos Jūra.
Visa Chebra kartu. Atsižymim.
Pasiekę žemyną užsipildome bakus, skrandžius ir traukiame link Ventės rago.
Čia esu buvęs daugybę kartų, tačiau niekada neteko užlipti į švyturį. Naudojamės proga.
Oras nuostabus.
Traukiame per Šilutę, Pagėgius į Jurbarką. Ši kelio atkarpa visiškai nieko neverta. Kelio danga siaubinga.. Nors tą jau seniai žinojau. Ateitį tikrai ja važiuoti nebeverta – per Tauragę ir gražiau ir smagiau ir maloniau.
Jurbarko Lukoil degalinės vietinis gyventojas:
Ties Gelgaudiškiu atsimojuojam su Aldona ir vieniša vyrų kompanija per Šakius patraukia link Kauno ir galiausiai – Vilniaus.
Saulei leidžiantis horizonte, sėkmingai finišuojam.
Dvi nuostabios dienos su puikia kompanija. Tobulas savaitgalis.
Ačiū Chebrai!
