Biržai – turtingas ir gražus miestelis tiek kultūra, paveldu, gamta, šiam kraštui būdingu alumi, tvirtais lyg mūras lietuvaičiais ir dar daug kuo.

Biržuose nuolatos lankydavomės nuo pirmų dienų. Biržų krašte pas senelius praleista ne viena vasara. Čia išmokau vairuoti dviratę transporto priemonę, o vėliau įvaldžiau ir pirmąją Jawa. Čia pat širdyje užgimė motociklizmas.

Myliu šį kraštą, lyg čia būtų mano gimtinė.

Sužinojęs, kad ankstesniais metais ne kartą lankytas Iron X MC klubo renginys Bike X Dream vyks Biržuose, praktiškai vienareikšmiškai užsibrėžiau apsilankyti. Net oro sąlygos nebūtų sustabdžiusios.

Orų prognozės buvo palankios, nors šeštadienio rytas ne šildė ir net drėkino rytine rasa.

Šiam reikalui pasirašė ir Darius su Marioku, bei žinoma Brolis. Tik jam reikėjo parūpinti transporto priemonę. O šiam atvejui aš jau turėjau atsarginį planą – Zephyr’ą.

Traukėme iš garažo kampo po poros metų ramybės. Pilna profilaktika – nauji tepalai, filtrai, žvakės, priekinė padanga ir taip toliau. Pirmieji bandymai nebuvo itin sėkmingi. Įvertinant, kad po tiek laiko karbai prigaudė oksidų, tai aš dar kaip geras nepagailėjau spec. tepalo daugkartiniam oro filtrui. Po užkūrimo to marmalo įtraukė į porą karbų..

Penktadienį po darbų dūmiau į garažą – grėsė karbų skrodimas. Rezultatai sėkmingi – vėlai vakare keturiu cilindrų, aštuonių vožtuvų “simfoninis” agregatas sugrojo tikru, senu ir geru garsu. Valio – jis gyvas!

Šeštadienį anksti ryte, kai eiliniai didmiesčio išdžiuvėliai žmonės namuose dar tik geria rytinę kavą apsijuosę chalatu, aš skriejau į techninės apžiūros centrą. Po nedidelių pastatangų išplėšiau “žalią lapą”.

Kelionę tęsiasi. Pagal planą.

Puikus oras. Lankomės Taujėnų dvare. Čia gražu ir ramu, kol nepradeda rinktis žmonės į busimą vestuvių puotą..

Biržus pasiekiame pasirinkę kelią per Vabalninką. Kelias iki jo per girią su nuostabiais vingiais.

Biržuose pirmas sustojimo taškas – baras Karavo. Čia, atvykusiems su motociklais, biržietiško alaus bokalas – 1 Lt. Negalime pravažiuoti neapsilankę.

Sekantis sustojimas – taros užpildymo punktas.

Aplankome Biržų tvirtovę.

Užfikasavome faktą ir sulaukę kada iš pilies išeidinės vestuvininkų pora – dūmėm su mocais pirmame plane fotografui, kuris tuo tarpu turėjo užfiksuoti žiedlapiais apibertus jaunavedžius.

Taip gavosi neplanuotai. Gal nesupyko..

Galiausiai pasiekiame dienos tikslą – Astravo dvaro sodybą, kur rinkosi ištroškę Biržų alaus ir ne tik.

Įsikūrėme ir mes, bei

pradėjome, o teisingiau – pratesėme energijos “užsipildymo” procedūras.

Visi žino, kad su biržietišku neverta persistengti, bet kiekvieną syki mokiniesi iš naujo..

Šis bei tas teritorijoje:

Čia pat vyko išties neeilinės varžybos. Trijų šalių – Latvijos, Estijos ir Lietuvos atstovų klubai susirungė gamindami “traikus”.

Užduotis – iš “lavono” rusiško motociklo ir “lavono” automobilio pagaminti triratį motociklą.

Iš tiesų nemaniau, kad per gerą pusdienį galima realiai kažką protingo sutverti. Bet vyrai dirbo, liejo prakaitą siekdami užsibrėžto tikslo.

Tuo tarpu kitoje dvaro pašonėje dygo atvykusių klubų kelrodžių medis – kas iš toliau, bei gražiausio “baiko” rinkimai.

Šis galbūt ir būtų vertas dėmesio savo dekoro elementais ir aksesuarais,

sunkiąja “artilerija”, tačiau jis nedalyvavo..

Rinkimai iš blizgučių.. Ne mano skonis.

Galbūt tik šis, – rinkinukas iš katalogų..

Vakare išvydome užbaigtus “traikus”. Kaip vėliau paaiškėjo – jie net važiavo!

Lietuvių:

Latvių:

Estų:

Visi jie gavo prizus tam tikrose nominacijose.

Turgelis – jau tradicija tampantis renginių atributas:

Horizonte Biržų centro viršūnės:

Širvėnos ežeras nuo ilgiausio Lietuvoje tilto per ežerą

Astravo dvaras

Dalyvių ir žiūrovų buvo išties gausu.

O ir muzikinė programa negalima skūstis. Labai sveikintina, kad tokie renginiai pradeda išsiversti ir be “dainuojančių” fonograma pupyčių..

Naktis buvo tamsi, kaip tamsusis Biržų alus. O galvoje tamsu ne nuo tamsiojo..

Rytas. Sveikatos paieškos vienkartiniame plastikiniame indelyje.

Susipokavome ir išdūmėme ryte su Broliu. Turėjome nemažą sąrašą vietų, kur turėjome apsilankyti ir reikalus sutvarkyti.

Darius su Marioku, bijodami biržietiško poveikio jų galvoms ir kojoms, iš vietos evakuavosi dar išvakarėse.

Mes Vilnių pasiekėme sekmadienio vakarą aplankę visus, išskyrus Platelius. Ši avantiūra buvo kilusi ryte, bet “blaivus” protas nenoriai privertė atsisakyti. Tam būtų reikėję papildomos dienos.

.  .  .

Pakeliui į Vilnių. Musninkai.

 

Kai norisi dar, tiesiog užeikite čia: www.motokultas.lt

Iš garažo kampo traukiame, jau kuris laikas užmirštą, – Zephyr’ą!

 

Statistika. Ne dėl kitų – tik dėl savęs.

Atsotogų turėjau dvi savaites, per kurias įvykdžiau visas planuotas keliones.

Pirmoji kelionė (liepos 21-22 d.) – Tarptautinis JAWA festivalis, Latvija. Per dvi dienas su Jawa motociklais nuvažiuota 900 km.

Antroji kelionė (liepos 27-29 d.) – LMK Aplink Lietuvą, apvažiuota Lietuva. Per tris dienas 1300 km.

Trečioji kelionė (rugpjūčio 1-4 d.) – Lenkija ir Gdansko šturmas, Lenkija. Per keturias dienas 1700 km.

Neskaitant vietinių kasdienių prasivažiavimų. Jau ir man jau susidarė solidi rida per tokį neilgą laiko tarpą. Atsotogos neeilinės. Ir kiekvieną kartą su puikia kompanija.

Liko mozoliai ant rankų, malonus nuovargis ir puikiausi įspūdžiai bei atsiminimai.

Dėl visa tai ir verta!

Senokai planuota kelionė į lenkų kraštą buvo įgyvendinta pačiomis pirmomis rugpjūčio dienomis – 1-4 dienos. Pagrindinis tikslas – pasiekti Gdanską bei aplankyti keletą kitų objektų.

Pirma diena.

Iš Vilniaus pajudėjome trise, ankstyvą trečiadienio rytą. Pirmos dienos planas – pasiekti pakrantę. Iki Lazdijų šovėme be sustojimų. Čia užsipildę pilnus bakus kirtome sieną.  Iš karto pasukome iš regioninių kelių į rajoninės reikšmės einančius šiauriniu Lenkijos pakraščiu, nutiestu arčiausiai Kaliningrado srities.

Pakeliui aplankėme įspūdingus tarpukario geležinkelio viadukus.

Šiuo metu jie nėra naudojami – net nėra žymių, kad čia kažkada ėjo geležinkelis.

Aplinka neeilinė – didžiulis tarpeklis, viskas gausiai užaugę augmenija. Lyg pasaulio užkampis, sibiro vidurys..

Kitas vertas objektas – “Vilko irštva” – Adolfo Hitlerio bunkeriai. Visas kompleksas.

Teritorija nemaža, bunkerių taip pat ne vienas. Verta pamatyti kokia tai masė ir kaip jie yra dalinai sunaikinti sprogdinant iš vidaus.

Net sunku įsivaizduoti kokio galingumo užtaisai turėjo būti, kad visa tai išjudintų. Tikėtina, kad iš išorės jų niekas nebūtų įveikę!

Beprotiški statiniai..

Dieną užbaigėme pasiekę pakrantėje esantį miestelį Frombork. Įsikūrėme kempinge.

Per dieną nuriedėta virš 500 km.

Pirmos dienos įspūdžiai.

Važiavome rajoniniais keliais. Praktiškai nesutinkant vilkikų. Tik ūkininkų transportas. Keliai žiauriai vingiuoti, siauri. Kelkraščių praktiškai visai nėra – sustojimo galimybės komplikuotos. Prie pat asfalto medžių alėjos arba tiesiog miškas. Tačiau kelio danga labai normali. Buvo visko, bet lyginant sakyčiau, kad tikrai gera. Su motociklu tikrai smagu važiuoti, bet keliai lėti – vidutiniškai 70-80 km/h – per vingius praktiškai jokio matomumo, gal kokie 50 m, net nežinai kas už posūkio.

Gamta labai graži, daug miškų, kalnų, vingių. Verta pabirbinti ir lėčiau vien dėl to.

Paliko įspūdį miesteliai ir kaimai. Labai tvarkingi, švarūs, išdažyti, pilni gėlių. Nors pasirodė, kad labai nedaug žmonių.

Matyt jau profesinė lyga – daug dėmesio atkreipiau į pastatus ar kitus statinius. Jų architektūrą. Jaučiama labai stipri vokiečių įtaka. Namai praktiškai visi mūriniai – arba tinkuoti ir dažyti, arba raudonų plytų. Visi iki vieno pastatai dengti molio čerpėmis. Net malkinės. Praktiškai nemačiau nei vieno namo iš silikatinių plytų, ar dengtų šiferiu. Ir tik keletas medinių namų. Mano akiai tai labai neįprasta.

 

Antra diena.

Dienos tikslas iki vakaro pasiekti Gdanską per aplink.

Tuo tarpu sukome į miestelį Malbork apžiūrėti didžiausios pilies Lenkijoje.

Štai ir turistai iš Lietuvos perkantys kažkokius niekučius..

Vietoje galima įsigyti įvairios riterių atributikos – vaikiškos, įmitacinės. Nepavyko rasti nei vieno rimto peilio ar kažko panašaus..

Pilis išties didinga ir įspūdinga.

Kitas miestelis pietų kryptimi – Kwidzyn.

Didinga ir ši pilaitė.

Toliau maršrutas turėjo krypti į miestelį Gniew, kur būtumę radę dar vieną pilį, tačiau to atsisakėme. Pasirodo šį miestelį tiesiausiu keliu galima pasiekti keliantis keltu. Kelto keliamoji galia – kokie trys automobiliai, greitis nuo vieno kranto iki kito – gal 20 min. Prieš mus eilėje stovėjo gal dešimt automobilių. Atsisakėme šios atrakcijos..

Šovėme į pussiasalį (analogišką kaip mūsų Neringa). Pasiekėme Krynica Morska ir ilgai netrukę, apsisukome, dūmėm link Gdansko. Pasirodo ši pakrantė mėgstama poilsiautojų. Lenkų pilna kaip lietuvių Palangoje – tiesiog tiršta žmonių. Nėra kuom kvėpuoti..

Ir čia mūsų netikėtai laukė anksčiau išvengta atrakcija – kėlimasis keltu per upę. Pasirodo niekas nesiteikia čia statyti tilto.

Visu džiaugsmas, kad čia bent keltas didesnis, galingesnis ir greitesnis. Ilgai neužtrunkame.

Už keletos kilometrų per dar vieną upę pervažiuojame planktaniniu (pluduriuojančiu) tiltu. Per jį važiuoja tiek lengvasis, tiek sunkusis transportas.  Tiltas medinis, siubuoja smagiai, tačiau lentos iš po ratų kilnojasi ne įtin žavingai. Dar nebandytas važiavimas tokiu paviršiumi.

Gdanska pasiekiame vakare. Ilgai trunkame ieškodami nakvynės vietos. Galiausiai kažkur pakraštyje atrandame kempingą ir pasiimam penkiavetę trobą. Tipo ilsėsimės.

Tačiau nusikrovę mantas nuo mocų, traukiame į naktinį Gdanską.. Čia gražu, įspūdinga ir ne pigu. Valgome senamiesčio grožį, picas, geriame Tyskie alų.

Pilnas miestas turistų ir kitų žioplinėtojų, bet kažkodėl kabakai užsidarinėja net nesulaukus vidurnakčio. Keistuoliai.. Ir apskritai susidarė vaizdas, kad lenkai eina miegoti labai anksti ir keliasi anksti. Keistuoliai.. :)

 

Trečia diena.

Kraunamės mantą,

bei priverčiame Hondą užsikurti.

Kiek pamenu, alaus į baką nepylėme.

Išvažiuodami iš Gdansko atsižymime.

Traukiame vakarų-šiaurės kryptimi – pakrante per Sopotą, Gdynią į kitą Lenkijos pussiasalį. Tikslas pasiekti tolimiausią tašką, kuriame įsikūręs miestelis Hel.

Šis pussiasalis primena Neringą su savo miesteliais, tik čia visko labai daug. Tiesiog perpildyta. Dar Gdanske sutiktas lenkas motociklininkas perspėjo, kad savaitgaliui ten suvažiuoja pusę Lenkijos.

Masė žmonių, labai daug kempingų ir jie visi sausakimšai pilni kemperių, namukų ant ratų ir palapinių. Beje, visi kempingai ant pakrantės į marių pusę.

Keliuose žiaurūs kamščiai. Laimei su motociklais juos lengviau apvažiuoti, nors keliai siauri kaip ir visur kitur.

Mūms Hel miestelis turėtų vadintis Hell. Čia galiausiai subjuro oras – pradėjo lyti. Prasidėjo probelmos su Brolio Honda. Nuo kelio pakeltą vandenį pradėjo siurbti karbiuratoriai. Imtasi skočio siekiant pridengti oro filtrus. Laikinas pagerėjimas.

Galiausiai pradėjo pilti kaip iš kibiro. Vanduo visai trikdė Hondos motoro darbą.

Išvažiavus iš pussiasalio – pasiekus “žemyną”, miestelyje Wladystawowo Honda užbaigė savo kelionę.

Nors jau kelionės maršrutas turėjo sukti Lietuvos kryptimi. Iki Vilniaus 650 km. Honda savo eiga Lietuvos pasiekti nebegalėjo.

Penktadienio vakarą ji palikta medžio pavėsyje.

Dalinai pasikeitus kelionės planams, į Lietuvą patraukėme pagrindiniais – regioninais Lenkijos keliais.

 

Ketvirta diena.

Prieš nakvynę važiavome iki 2 h nakties, nakvojome pakelės hotelyje tarp Ostrodo ir Olsztyno.

Toliau kelias driekėsi per Augustavą. Vilnių pasiekėme šeštadienio pavakare. Trise su dviem motociklais.

Jei apie kelius – tikrai neblogi. Žinoma pagrindiniai Lenkijos kelių bruožai išlikę visur – vingiuoti, siauri, apsodinti medžių alėjomis. Vietomis kelio danga nauja.

Aplink Gdanską pastatytas naujas aplinkelis. Aukščiausio lygio. Galima sakyti – autobanas. Mitas apie blogus kelius – šiaurės rytų Lenkijoje sulaužytas!

 

Verta važiuoti į Lenkiją. Daug gražios gamtos, miestelių ir lankytinų objektų. Nebrangu.

Minusas – lenkai praktiškai visai nemoka kitų kalbų apart savo. Visa dauguma nei rusų, nei anglų elementariausiu žodžių nesupranta. Tas kelionėje labai nervino..

Pliusas – lenkai svetingi ir malonūs žmonės. Antros dienos rytą kelyje sutiktas motociklininkas pasikvietė į namus kartu išgerti kavos. Žinoma neatsisakėme.

Visi kelyje sutikti motociklinikai, mopedistai, motorolistai – pirmi pasisveikindavo. Beto provincijoje labai populiarūs mopedai – tiesiog kiekvienam kaime galėjai sutikti bent po vieną.

 

Per keturias kelionės dienas nuvažiuota beveik 1700 km.

 

Kadanors į lenkiją mes dar sugrįšime. Šalis didelė, yra ką pamatyti.

 

p.s. Honda į Vilnių parvežta sekmadienio vakarą.

 

Daugiau įspūdingų nuotraukų: www.motokultas.lt